Ekspertas M.Nagevičius: Biokuro rinka. Ar gresia miškų deginimas vardan energetikos?

2013-10-21 15:59 16012 peržiūrų 0 komentarų

Nauja Vyriausybė iškėlė ambicingus tikslus didelę dalį šilumos gamybai Lietuvoje var tojamų importuojamų gamtinių dujų pakeisti vietiniu biokuru. Be to, biokurą naudojančiose kogeneracinėse elektrinėse plėtoti ir elektros gamybą. Tai sukėlė ne tik gamtinių dujų importo kiekiu ir branduolinių jėgainių statyba suinteresuotų lobistų susirūpinimą, bet taip pat ir kai kurių visuomenės atstovų rūpestį ar Lietuvoje įmanoma, nepažeidžiant darnumo principų, užtikrinti padidėjusią biokuro paklausą? Aistras dar pakurstė ir kai kurie aukštus postus užimantys politikai, viešai pareiškę, kad „pasikliauti vien biokuru reikštų deginti savo miškus“. Taigi biokuro tema tampa itin aktuali ir čia reikėtų gana išsamaus paaiškinimo.

Pirmiausia reikėtų suprasti, kad miško mediena Lietuvoje sudaro tik apie trečdalį viso biokuro potencialo. Likusi dalis– tai medienos atliekos iš medžio perdirbimo įmonių, nepanaudojami šiaudai, medienos atliekos,

liekančios valant pakeles, sodus, melioracijos griovius, antrinė mediena, biologinės  atliekos, komunalinių atliekų išrūšiuota dalis ir galų gale – mediena, gaunama iš greitos rotacijos augalų plantacijų.

AR  GRESIA MIŠKŲ DEGINIMAS VARDAN ENERGETIKOS ?

Politikams ir visuomenei reikėtų žinoti –  nė viena subrendusi ir sveika pušis, eglė ar  ąžuolas Lietuvoje iki šiol (bent jau legaliai)  nebuvo nupjauti, turint tikslą panaudoti medieną biokurui. To nebus ir ateityje. Ir tai ne dėl miškininkų ir biokuro pardavėjų ir pirkėjų sąmoningumo. Priežastis – paprastas racionalumas ir sveikas protas.

Nukirtus subrendusį medį apie pusė visos medienos yra parduodama kaip rąstinė– tai mediena, skirta baldų gamybai, statybai ir panašiai. Šios medienos kaina miške siekia maždaug 200 Lt už kubinį metrą (kietmetrį). Dalis šios medienos yra perdirbama Lietuvos įmonėse, dalis eksportuojama. Bet tikrai niekas jos nenaudoja biokurui. Paprasčiausiai jei nusipirktum rąstą, norėdamas jį susmulkinti į skiedras ir parduoti kaip biokurą, tokio biokuro kaina katilinėje, skaičiuojant vienam energetiniam vienetui, būtų brangesnė nei šiuo metu itin brangių gamtinių dujų.

Kita dalis medienos, likusios nukirtus medį (maždaug 17–20 proc. visos vertingos medžio medienos), yra vadinamieji „popiermedžiai“. Tai mediena, kurią galima panaudoti celiuliozei, popieriaus gamybai, medienos plokščių gamybai. Ji iš esmės visa iškeliauja iš Lietuvos į užsienį. Ji irgi nenaudojama biokurui gaminti dėl savo kainos (maždaug 100 Lt už kubinį metrą miške).

Likusi dalis medienos– maždaug 30–35 proc., yra pigiausia mediena, vadinamoji malkų ir plokščių mediena. Jos kaina svyruoja nuo 60 iki 100 Lt už kubinį metrą. Ši mediena yra naudojama kaip kuras kūrenant ją namų ūkiuose malkų pavidalu arba kapojant į skiedras ir kūrenant didesnėse katilinėse, gaminančiose šilumą miestų šildymui. Geresnės kokybės malkų ir plokščių mediena gali būti panaudojama medienos plokščių gamybai.

Yra ir dar pigesnė medienos rūšis, kurios iki šiol paprastai miškininkai net netraukdavo į medienos apskaitos balansus: tai miško kirtimo atliekos– šakos ir stiebų viršūnės. Jos sudaro dar papildomai maždaug penktadalį medienos, palyginti su bendru rąstų, popiermedžių ir malkų ar plokščių medienos tūriu. Iki šiol dažniausiai visa tai po kirtimų būdavo tiesiog paliekama miške pūti ir tik pastaraisiais metais kai kurios įmonės įsigijo specialią techniką šiai medienai surinkti ir sukapoti į skiedras, tinkamas vėliau panaudoti kaip biokurą. Apytiksliu LAMMC miškų instituto mokslininkų vertinimu, šiuo metu surenkama maždaug 15–20 proc. visų kertant mišką susidarančių kirtimo atliekų, o miškų instituto mokslininkų apskaičiavimais, nepažeidžiant ekologinio darnumo reikalavimų būtų galima panaudoti apie 50 procentų. Kai kuriose ES šalyse dar biokurui yra panaudojama ir kelmų mediena, tačiau kelmų medienos panaudojimas reikalauja dar didesnių investicijų į specializuotą techniką, be to, kol kas nesutariama, ar kelmų medienos išvežimas iš miško atitinka darnumo principus.

Miško kirtimo atliekos paprastai jų tvarkytojams parduodamos už simbolinę kainą. Gerokai brangiau iš šių atliekų pagaminti biokurą.

Miško savininkas, vykdydamas miško kirtimą, maždaug tris ketvirtadalius savo pajamų gauna būtent iš rąstinės medienos pardavimo, o biokuras miško savininkui yra tik kaip nedidelis papildomas uždarbis, sudarantis apie 10–15 proc. visų jo pajamų.

Akivaizdu, kad miško savininkas, nutaręs kirsti mišką vien tik siekdamas parduoti visą medieną biokuro poreikiams, elgtųsi tiesiog (švelniai tariant) neprotingai. Lygiai taip pat kaip ir medienos pirkėjas, nusipirkęs brangią rąstinę medieną vien tam, kad vėliau ją sudegintų kaip biokurą.

Taigi, teigti, kad padidėjus biokuro poreikiui bus sudeginti miškai, yra tolygu gąsdinti, kad mes pradėsim deginti baldus ir parketą.

Kad miško savininkui apsimokėtų kirsti mišką vien biokurui, jo kaina turėtų išaugti bent tris keturis kartus. Bet tada jau energetikams neapsimokės pirkti tokio kuro, nes pigiau būtų paprasčiausiai deginti gamtines dujas. Arba dar paprasčiau – impor tuoti biokurą iš kitų šalių. Šiuo metu, pavyzdžiui, galima nusipirkti neribotą kiekį medienos skiedrų kad ir iš Kanados, mokant už jas kartu su transportavimu tik 30–40 procentų daugiau, nei jos kainuoja Lietuvoje. Be to, kaip aprašyta žemiau, biokuro paklausos plėtra tikrai neturės įtakos jo kainos augimui tokiu mastu, kad biokuras Lietuvoje pasidarytų brangesnis nei tarptautinėse rinkose.

MIŠKO KIRTIMAS - EKOLOGINĖ ŽALA?

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, vidutinis metinis bendras stiebų prieaugis Lietuvos miškuose sudaro apie 17,2 milijonus kubinių metrų medienos, tai yra maždaug 14,3 milijonai kubinių metrų likvidinės medienos (rąstų, popiermedžių ir plokščių bei malkų medienos). O iškertama tik 7–7,5 milijonai kubinių metrų likvidinės medienos per metus.

Auga miškų užimami plotai. 1990 m. jie sudarė mažiau nei 30 proc. visos mūsų šalies teritorijos, o dabar jau viršija 33 procentus.  Be to, kirtimai vykdomi kertant vis senesnius medžius. Atrodytų – galime tuo tik džiaugtis.

Ir išties – miškų plotų augimas yra sveikintinas. Bet štai kertamų medžių amžiaus didėjimas– anaiptol.

Medis, lygiai kaip ir žmogus, greitai auga iki savo brandos amžiaus. Tiesą sakant, miško savininkas net negalėtų gauti leidimo iškirsti miško, kol miškas nepasiekia tam tikro amžiaus. Ši riba skiriasi skirtingoms medžių rūšims. Mažiausias galimas kertamo beržyno amžius yra 61 metai, eglyno– 71 metai, pušyno– 101 metai, o ąžuolyno– 121 metai. Tačiau vėliau medis auga vis lėčiau, pradeda prastėti kai kurių rūšių medienos kokybė, dažnai įsimeta įvairios ligos. Lėtėja ir anglies dvideginio kaupimas. Kuo medis senesnis, tuo lėčiau jis auga ir lėčiau kaupia anglies dvideginį.

Taigi– nors ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kirsdami subrendusį mišką ir atsodindami naują mes prisidedam prie klimato kaitos mažinimo. Be to, dar labiau pagreitinam medienos prieaugį.

Tikra Lietuvos bėda iki šiol buvo miškai, kurie yra rezervuoti nuosavybės grąžinimui. Jie lyg ir niekam nepriklauso ir juose nevykdoma jokia ūkinė veikla. Mažėjant šių miškų plotams, auga kasmetiniai miško kirtimai.

Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkų prognozėmis, 2020–2025 metais kasmetiniai miško kirtimai augs ir likvidinės medienos gamyba pasieks beveik 8,5 milijonus kubinių metrų per metus. Ir kartu tai padidins kasmetinį medienos prieaugį. Lygiagrečiai augs ir šalutinio miško kirtimo produkto– biokuro pasiūla.

ENERGETIKAI PANAUDODAMI ŠIAUDUS NUALINSIME LIETUVOS ŽEMĖS ŪKĮ?

Šiuo metu Lietuvoje biokuro ruošimui yra surenkama apie 130–140 tūkstančių tonų šiaudų. Didžiausia šių šiaudų dalis yra panaudojama granulių gamybai. Lietuvoje jau veikia 21 šiaudų granulių gamintojai. Deja, beveik visos šiaudų granulės yra eksportuojamos, nes Lietuvoje tiesiog nėra šio kuro poreikio.

Viešojoje erdvėje dažnai skamba gąsdinimai, kad dar vienos rūšies biokuro– šiaudų panaudojimas energetikoje nualins Lietuvos dirvožemį. Ar tikrai taip yra?

Auginamų javų ir susidarančių šiaudų kiekiai Lietuvoje kiekvienais metais svyruoja. Paėmus paskutinių 5 metų vidurkį, kasmet susidarančių šiaudų kiekis šiek tiek viršija 3 milijonus tonų.Kiek šių šiaudų galima būtų panaudoti kaip biokurą? O gal reikėtų šiaudus įterpti į dirvą? Šis klausimas yra gana sudėtingas ir kompleksinis, kategoriškai į jį atsakyti negali net šios srities mokslininkai. Aišku, kad įterpiant šiaudus į dirvą grąžinama dalis cheminių elementų, reikalingų tolesniam javų auginimui– azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis. Šiaudus išvežus šį praradimą reikia kompensuoti didesniu mineralinių trąšų kiekiu tręšiant dirvą. Aleksandro Stulginskio instituto mokslininkų vertinimu– papildomos sąnaudos, išvežus iš lauko 1 toną šiaudų, siekia 60–80 litų.

Kita vertus, pastebėta, kad įterpus šiaudus į dirvą, kitais metais dirva būna ne tokia derlinga. Mažėja ūkininko kitų metų pajamos. Priežastis– pasirodo, kad lėtai dirvoje pūnantys šiaudai skatina azoto imobilizaciją ir kartu mažina augalams prieinamo azoto kiekį dirvožemyje kitais metais. Maža to, šiaudų įterpimas į dirvą turi būti vykdomas labai tvarkingai– šiaudai prieš tai turėtų būti itin gerai susmulkinti, labai tolygiai paskleisti ant paviršiaus, o vėliau ir gerai išmaišyti įdirbamame sluoksnyje, šiaudų neturi būti įterpiama pernelyg daug, jokiu būdu netur likti ant dirvos paviršiaus neįterpti ligoti šiaudai. Jei to nepaisoma, derlius, netvarkingai įterpus šiaudus į dirvą, dar labiau mažėja.

Taigi– šiaudų įterpimui į dirvą reikalinga tam specialiai pritaikyta brangi technika, reikalingos žinios, dėmesys ir darbas. Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje vis dar pasitaiko, kad šiaudai paprasčiausiai sudeginami lauke, nors tai draudžia įstatymai. O toks pigiausias ir paprasčiausiai šiaudų „tvarkymo būdas“ vienareikšmiškai yra pats blogiausias, nes tokiu būdu ne tik prarandami vertingi energetiniai ištekliai, bet dar ir gadinama dirvožemio struktūra, didėja dirvos erozija, ką jau kalbėti apie teršiamą aplinką ir daromą žalą gamtai.

Taip pat gaji nuomonė, kad šiaudus nuolat išvežant ir prarastus cheminius elementus pakeičiant mineralinėmis trąšomis prastėja dirvos organika, mažėja vadinamojo humuso kiekis. Tai labai lėtas ilgalaikis procesas ir faktiškai trūksta duomenų, kiek šį procesą papildomai veikia šiaudų išvežimas, o kiek– pati ūkininkavimo veikla. Be to, trūksta ir žinių, kaip humuso kiekio sumažėjimas dirvoje veikia dirvožemio derlingumą.

Daugelyje šalių dirvožemio alinimas yra stabdomas vadinamomis kompensacinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, auginami tarpiniai pasėliai. Pavasarį įsėtas dobilų įsėlis arba tuoj po javapjūtės į ražienas pasėtos garstyčios vėlyvą tų pačių metų rudenį užariamos žaliajai trąšai, kad atkurtų prarastą humuso kiekį. Tačiau vėlgi reikalingi papildomi tyrimai– ar šios kompensacinės priemonės visiškai neutralizuota javų atsėjimo ir šiaudų išvežimo taką.

Šiaudų panaudojimo energetikoje lyderė Europoje yra Danija. Ten energetikai panaudojama nuo 30 iki 50 procentų kasmet susidarančių šiaudų, tai daroma jau daugiau nei 20 metų ir kokios nors įtakos Danijos žemės ūkio derlingumui nepastebima. Todėl Europos Sąjungoje vertinant šiaudų, kaip biokuro, potencialą, daniška šiaudų panaudojimo ir šiaudų kiekių proporcija dažniausiai vertinama kaip saugi.

TAI KOKS IŠ VISO BUS BIOKURO POREIKIS 2020–2025 METAIS?

Ver tinant ateities biokuro poreikį Lietuvoje manyta, kad 2020–2025 metais net 75proc. šilumos centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje bus pagaminta iš vietinių išteklių. Namų ūkių, besišildančių individualiai, kuro balanse vietiniai ištekliai pasieks net 90 procentų. Taip pat manoma, kad kituose ūkio sektoriuose (pramonė, paslaugų sektorius, žemės ūkis ir kt.) biokuro suvartojimas, palyginti su 2011 metų rodikliais, padvigubės. Ir dar įvertinta, kad elektrinėse, naudojančiose medienos biokurą, šiaudus bei išrūšiuotas komunalines atliekas, elektros energijos gamyba sieks bent 2 TWh.

Numatoma, kad iki 2020–2025 metų įsibėgės daugiabučių ir individualių namų ūkių renovacijos programa, dėl šios priežasties metinis šilumos poreikis pastatuose sumažės bent 15 procentų. Įver tinta taip pat, kad po truputį augs individualių biokuro katilinių efektyvumas, keičiant senus katilus ir krosnis į efektyvesnius įrenginius. Taip pat įvertinamas gyventojų emigracijos procesas ir besitęsianti migracija iš kaimiškų vietų į miestus.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, prognozuojama, kad vietinio kuro poreikis 2020–2025 metais sieks apie 1,5 mln. tonų naftos ekvivalento. 2011 metais Lietuvoje suvartota mažiau kaip 1 mln. tonų naftos ekvivalento vietinio kuro.

KOKIE LIETUVOJE YRA VIETINIO KURO IŠTEKLIAI?

Įvertinti maksimalūs biokuro iš skirtingų išteklių kiekiai, kuriuos galima panaudoti. Pavyzdžiui, įvertinta, kad net ir išaugus miško kirtimo apimtims Lietuvoje susidarys tik apie 2,8mln. kubinių metrų malkų ir plokščių medienos (bet iš šio skaičiaus apie milijonas kubinių metrų suvartojamas plokščių medienos gamybai), 1,7mln. kubinių metrų miško kirtimo atliekų (bet tik apie pusę jų galima panaudoti nepažeidžiant ekologinio darnumo eikalavimų). Įvertinus medienos pramonės augimą ir medienos apdorojimo efektyvumo augimą įvertintas pramoninių atliekų biokuro potencialas– apie 1,6 mln. kubinių metrų. Taip pat įvertintas ir potencialas tokių išteklių kaip mediena, liekanti vykdant želdynų, sodų, pakelių, pagriovių tvarkymą (apie 900 tūkst. kubinių metrų), antrinė panaudota mediena (apie 800 tūkst. kubinių metrų, bet dalis šios medienos yra užteršta ir negali būti naudojama įprastose biokuro katilinėse ir elektrinėse).

Papildomai įvertintas miško tvarkymo metu vykdomų baltalksnynų kirtimo potencialas. Pastaruosius dešimtmečius mažiau tvarkomuose Lietuvos miškuose priaugo itin didelis kiekis (apie 22 mln. kubinių metrų) baltalksnio. LAMMC miškų instituto mokslininkai baltalksnynus laiko vienu iš svarbių Lietuvos medienos kuro išteklių. Baltalksnis labai sparčiai auga, ypač jaunystėje, gerai plinta ne tik sėklomis, bet ir šakninėmis atžalomis bei kelminėmis ataugomis. Baltalksnio mediena paprastai laikoma menkaverte, todėl baltalksnius kirsti anksčiau ne itin apsimokėdavo, pajamos iš kirtimo nepadengdavo kir timo sąnaudų. Dabar, išaugus biokuro kainai, padėtis po truputį keičiasi. LAMMC miškų instituto mokslininkų ver tinimu, iš baltalksnynų galima kasmet paruošti apie 650 tūkst. kubinių metrų biokuro.

Dar vienas biokuro išteklius galėtų būti mediena, liekanti retinant jaunuolynus (siekiant sudaryti geresnes sąlygas likusiems jauniems medžiams augti). Retinti jaunuolynus yra brangu, miško savininkas patiria tik sąnaudas, o pajamų beveik negauna. Tačiau jaunuolynų retinimas turi didelę įtaką ateities medynų rūšinei sudėčiai ir produktyvumui.

Siekiant ateityje turėti norimos rūšinės sudėties produktyvius medynus, jaunuolynų retinimas turėtų būti skatinamas. Deja, iki šiol jaunuolynai retinami nepakankamai, o beveik visi retinant iškertami jauni medžiai yra tiesiog paliekami miške pūti, nes jų surinkimas ir transportavimas reikalauja daug darbo jėgos išteklių, o ruošti biokurą iš šios medienos kol kas neapsimokėdavo. LAMMC miškų instituto vertinimu, per metus retinant jaunuolynus būtų galima paruošti apie 400 tūkstančių metrų kubinių metrų medienos.

Dar vienas galimas biokuro išteklius yra mediena iš greitos rotacijos augalų plantacijų. Vidutiniškai iš vieno hektaro plantacijų per metus gaunama apie 20 kubinių metrų biokuro. Taigi– per metus iš šių išteklių paruošiamo biokuro kiekiai iš esmės priklausytų tik nuo to, kokį plotą šiuo metu nedirbamos žemės skirtume biokuro plantacijoms. Skirtingais vertinimais, šiuo metu Lietuvoje yra nuo 170 iki 280 tūkst. hektarų nedirbamos žemės. Bet, aišku, ne visą šią žemę apsimokėtų skir ti biokuro plantacijoms, taip pat ne visa ši žemė ir tinka biokuro plantacijoms auginti.

Kai kuriose šalyse biokurui panaudojama ir kelmų mediena. Tačiau toks biokuro ruošimo būdas yra brangus, reikalauja specialios brangios technikos ir apsimokėtų tik gana smarkiai pabrangus biokurui. Be to, mokslininkai nesutaria dėl to, ar kelmų medienos naudojimas biokurui atitinka darnumo reikalavimus. LAMMC miškų instituto vertinimu, potencialiai Lietuvoje, pagal ekologinius reikalavimus, galima būtų panaudoti iki 28 proc. visų po miško kirtimo liekančių kelmų– tai reikštų dar apie 650 tūkstančių kubinių metrų biokuro.

Sudėjus visus aukščiau gautus medienos biokuro išteklius, kuriuos 2020–2025 metais galėtume panaudoti energetikoje, gauname 8,63 mln. kubinių metrų medienos, tai yra maždaug 1,48 mln. tonų naftos ekvivalento.

Be medienos biokuro dar egzistuoja kiti vietiniai ištekliai, kuriuos galima panaudoti energetikoje. Tai šiaudai, komunalinės atliekos, durpės.

Jei apie 40proc. šiaudų, t. y. maždaug tiek, kiek naudojama Danijoje, Lietuvoje panaudotume biokurui, gautume dar apie 1,2 mln. tonų biokuro– tai yra apie 440tūkst. tonų naftos ekvivalento.

Prognozuojamas 2020–2025 metais susidarysiantis komunalinių atliekų kiekis yra apie 1,4 mln. tonų. Prognozuojant, kad Lietuvoje po truputį vystysis tiek pirminis (vykdomas gyventojų), tiek antrinis (vykdomas centralizuotai tam skirtose įmonėse) rūšiavimas, Lietuvoje turėtų likti apie 730tūkst. tonų išrūšiuotų atliekų. Tai apie 200 tūkst. tonų naftos ekvivalento.

Durpės nėra laikomos atsinaujinančiais energijos ištekliais ir biokuru. Tačiau tai vietinis išteklius. Lietuvos durpynuose yra kasamos šviesiosios ir tamsiosios durpės. Šviesiosios durpės paprastai yra parduodamos kaip žaliava augalininkystei ar gėlininkystei. O tamsiosios durpės, kurias galima būtų panaudoti kaip kurą, tiesiog paliekamos durpyne. Kauno technologijos universiteto mokslininkų ver tinimu, vien šiuo metu eksploatuojamuose Lietuvos durpynuose yra susikaupę apie 16,7 mln. tonų tamsiųjų durpių. Mokslininkai siūlo Lietuvoje per metus energijos gamybai panaudoti 300–340 tūkstančių tonų durpių. Tai apie 80–100 tūkst. tonų naftos ekvivalento.

Sudėjus visus šiuos išteklius gautume, kad Lietuvoje vietinio kuro potencialas siekia apie 2,2 milijonus tonų naftos ekvivalento. Tai kur kas daugiau nei 2020–2025 metais numatomas poreikis.

Publikuojama bendradarbiaujant su LŠTA.
Straipsnio tęsinys bus kitame „Šiluminė technika“ numeryje 2013 N.4.